Gruodžio 5 d. – 19 d. The Rooster Gallery (Gynėjų g. 14, Vilniuje) veikė Adomo Danusevičiaus ir Tomo Daukšos paroda „Drink full and descend“.

Adomas Danusevičius ir Tomas Daukša laikomi vienais ryškiausių jaunosios kartos lietuvių menininkų. Savo kūryboje įprastai jie vysto gana skirtingas temas, tačiau šioje parodoje pristatomi naujausi menininkų darbai – tapyba, keramika, šviesos instaliacijos –   sudaro netikėtą ir paslaptingą junginį.

„Drink full and descend“ – tai kvietimas alchemiškam vaizduotės šokiui su materija, kuriame nėra aišku, kas yra vedančiojo rolėje, kurioje pusėje gyvybė, o kurioje mirtis, tvarka ir chaosas. Ši eilutė nuskamba vienoje žymiojo David Lynch serialo „Twin Peaks“ scenoje kaip užmigdantis burtažodis, padedantis antgamtiniam padarui įsitvirtinti nekaltos merginos kūne. Parodoje konstruojamas jusliškas patyrimas irgi primena užkalbėjimą, o galbūt – tik raginimą peržengti nepažįstamą ribą, primenančią Herakleitišką tiesą – „Viskas teka“ (Panta rei), viskas yra tapsme.

Kai eteryje siaučia sūkuriai, jis sutirštėja ir sukreša, dalelės jungiasi į elektronus ir protonus. Tęsiasi iki begalybės erdvėje ir iki amžinumo laike. Susidariusi materija negali gyventi be formos. Todėl gamtoje slypi neišsenkanti naujų gyvybių gimdymo jėga. Medūzos paleidžia į vandenyną tūkstančius kiaušinėlių, kurie nusileidžia į dugną ir prisitvirtina prie polipų. Užtikrindamos prasitęsimą, jos numeta savo čiuptuvėlius ir pačios tampa polipais. Kiekvienas naujas daiktas atsiranda tik ten, kur būtis yra sumišusi su nebūtimi, kur ji yra dar nepilna arba neužbaigta.

Įsikišus šviesai, tamsus Adomo tapybos paviršius šiaušiasi ir pulsuoja, rodosi, jog trumpam pavirs į kažką apčiuopiamo. Švieselės Tomo objektuose virsta garsu, o garsas šviesa, įkalinti nesibaigiančiame virsmo cikle. Viduramžių alchemikai patyrė pralaimėjimą, mėgindami „nulaužti“ gamtos dėsnių kodą, palikdami žmonijai būties pažinimo ilgesį. Ši paroda byloja, jog nieko nėra labiau gąsdinančio už būtį. Kur juoda, aksominė, beveik jusliška drėgmė, tvinksi elektra.

Adomas Danusevičius (1984) – šiuolaikinis tapytojas, nuo 2017 meno daktaras (Vilniaus dailės akademija, Danijos Karališkoji menų akademija). Parodose dalyvauja nuo 2008 m., sėkmingai debiutavęs kaip vienas iš nedaugelio queer tema dirbančių menininkų Lietuvoje. Tarptautinio konkurso „Jauno tapytojo prizas’12” II vietos laimėtojas.

Tomas Daukša (g. 1988) – šiuolaikinio meno kūrėjas, konceptualių objektų autorius, tyrinėjantis įvairių sistemų veikimo ribines būsenas. Šiuo metu studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Parodose dalyvauja nuo 2009 metų. [Tekstas: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė]

Nuotraukos: Darius Petrulaitis

The post Adomo Danusevičiaus ir Tomo Daukšos paroda „Drink full and descend“ The Rooster galerijoje appeared first on artnews.lt.

Rugpjūčio 18 d., penktadienį, 17.30 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Adomo Danusevičiaus paroda „Ranka, kuri pati piešė“. Naujausioje menininko parodoje pristatoma eksperimentinė piešinių keramikos tapybos instaliacija, nukelianti į kiek baugų paslaptingą, bet spalvotą vaizduotės pasaulį. Eksponuojamuose beformiškuose, medžiagiškuose eksperimentiniuose darbuose skleidžiasi – intuicija, vitališkumas, improvizaciniai elementai bei spontaniškumas, atverdami kelią į vidinį menininko pasaulį. 

Kūriniai

Pasak menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaiginančias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į multipotencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir tuo pačiu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovo pojūčiais“. A. Danusevičiaus konceptualūs meno darbai, tarytum savotiškas pirmapradis giluminis portretas. Menininkas kviečia žiūrovą atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir užsimiršti. Autorius, kūrinius palikdamas atvirus interpretacijai, atrodo, klausia žiūrovo – „Ką jauti? Ką matai? Kokius jausmus / išgyvenimus, tau tai primena“?

Kūrėjas

A. Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje debiutavo dar studijuodamas. 2017 m. jis baigė doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir stažuotę Danijos karališkojoje dailės akademijoje. Nuo 2004 m. A. Danusevičius dalyvauja grupinėse parodose, o nuo 2008 m. surengė keletą personalinių parodų – Lietuvoje, Danijoje ir Vokietijoje. Jis ne kartą tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininku ir laureatu. A. Danusevičiaus darbų galima rasti šiuolaikinio meno kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Darbai bus eksponuojami iki  2023 m. rugsėjo 17 d.

The post Adomo Danusevičiaus tapybos paroda „Ranka, kuri pati piešė“ KKKC Parodų rūmuose Klaipėdoje appeared first on artnews.lt.

Iki rugsėjo 17 d. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikia Adomo Danusevičiaus paroda „Ranka, kuri pati piešė“.

Pasak menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaiginančias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į multipotencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir tuo pačiu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovo pojūčiais“. A. Danusevičiaus konceptualūs meno darbai, tarytum savotiškas pirmapradis giluminis portretas. Menininkas kviečia žiūrovą atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir užsimiršti. Autorius, kūrinius palikdamas atvirus interpretacijai, atrodo, klausia žiūrovo – „Ką jauti? Ką matai? Kokius jausmus / išgyvenimus, tau tai primena“?

A. Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje debiutavo dar studijuodamas. 2017 m. jis baigė doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir stažuotę Danijos karališkojoje dailės akademijoje. Nuo 2004 m. A. Danusevičius dalyvauja grupinėse parodose, o nuo 2008 m. surengė keletą personalinių parodų – Lietuvoje, Danijoje ir Vokietijoje. Jis ne kartą tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininku ir laureatu. A. Danusevičiaus darbų galima rasti šiuolaikinio meno kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Fotografijos: Donatas Vaičiulis

The post Adomo Danusevičiaus paroda „Ranka, kuri pati piešė“ KKKC Parodų rūmuose appeared first on artnews.lt.

Gegužės 20 d., penktadienį, 17.30 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma paroda „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“, kuratorės – Ugnė Bužinskaitė ir Danutė Gambickaitė. 18.30 val. vyks vienos iš parodos garso takelių autorių, atlikėjos Migloko (vokalas) ir Justės Kazakevičiūtės (klavišiniai) koncertas, dedikuotas džiazui ir improvizacijai.

Parodoje pristatomi meno kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos ir specialiai jiems įvairių Lietuvos muzikantų, muzikos grupių bei garso menininkų sukurti garso takeliai. Čia siūloma pažvelgti į „Lewben Art Foundation“ kolekciją ir jai sukurtus garso takelius mąstant apie populiarumo reiškinį kultūros lauke. Parodoje „Kolekcionuojant hitus“ nepateikiami atsakymai, nesprendžiamos problemos ir nedaromos išvados. Čia klausiama, keliamos hipotezės, pastebimos bei apmąstomos populiarumo reiškinio mene situacijos ir reikšmės, o tam pasitelkiami įvairiausių laikotarpių ir medijų kūriniai bei specialiai jiems sukurti garso takeliai. Kitaip tariant, ši paroda yra diskusijos apie populiarumą moderatorius.

„Pirmą kartą idėja surengti parodą, papildytą žymių Lietuvos muzikantų garso takeliais, mums kilo 2018 m. Ją tuomet įgyvendinome Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo, įdomu buvo matyti, kaip muzika į vizualaus meno parodą pritraukė visiškai naujas auditorijas ir lankytojams suteikė naujų perspektyvų kitaip pamatyti ir suprasti meno kūrinį. Ši paroda mus intriguoja ir tuo, kad tai pirmoji „Lewben Art Foundation“ paroda Klaipėdoje – neabejoju, jog ji sulauks didelio klaipėdiečių ir svečių susidomėjimo“, – parodą pristato Ugnė Bužinskaitė, „Lewben Art Foundation“ direktorė ir viena iš parodos kuratorių.

Keičiantis laikotarpiams ir politinėms, ekonominėms, socialinėms situacijoms bei patiems meno žiūrovams, kinta ir meno vertės bei populiarumo suvokimas. Mąstant apie populiarumo reikšmes ir skirtingais laikotarpiais sukurtus meno kūrinius, paranku juos suvokti kaip savotiškus moderniuosius mitus (R. Barthesas), socialinėje aplinkoje aptinkamus objektus, deformuojančius prasmę, iškraipančius regimojo pasaulio vaizdą ir nusakančius, kaip matyti bei suvokti dalykus. Parodoje klausiama: ar meno kūrinys yra šių laikų modernusis mitas? Ar vertė yra tolygi populiarumui? Kaip populiarumą suvokia patys vizualiojo meno / muzikos lauko veikėjai? Ar populiarumas (ne)nužudo meno kūrinio? Kaip menas aktualizuoja įvairias socialines, politines problemas, atkreipdamas į jas dėmesį? Arba kaip tos pačios socialinės ir politinės problemos pasitelkiamos kaip meno kūrinio populiarumo ir vertės garantai? Ar menas tikrai tampa tikrų tikriausia alternatyvia valiuta, kuri neretai yra stabilesnė už „tikrąją“? Galų gale, kas lemia, kad vienu ar kitu metu vienas ar kitas kūrinys arba meno lauko reiškinys, žanras, medija staiga tampa trending?

Mąstant apie įvairias vizualiojo meno populiarinimo bei aktualizavimo strategijas, parodoje „Lewben Art Foundation“ kolekcijos kūriniai jungiami su garso menu ir muzikos industrija, kuri visuomenėje su populiarumo terminu siejama kur kas dažniau nei vizualusis menas. Taigi dalyvauti parodoje buvo pakviesti įvairiems muzikos stiliams atstovaujantys Lietuvos muzikantai, kompozitoriai ir garso menininkai.

Menininkai: Knut Åsdam, Adomas Danusevičius, Ugnius Gelguda, Dr. GoraParasit, Alfredo Jaar, Vytenis Jankūnas, Patricija Jurkšaitytė, Vitas Luckus, Mindaugas Lukošaitis, Jurgis Mačiūnas, Mohamed Namou, Vita Opolskytė, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė, Šarūnas Sauka, Augustinas Savickas, Antanas Sutkus, Indrė Šerpytytė, Andrius Zakarauskas.

Garso takelių autoriai: Rokas Beliukevičius, Arturas Bumšteinas, „Freaks on Floor“, Vytautas V. Jurgutis, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka-Mesijus ir Adas Gecevičius („Vilniaus energija“), Andrius Mamontovas, Migloko, „Solo ansamblis“, „Sheep Got Waxed“.

Organizatoriai: „Lewben Art Foundation“, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Kuratorės: Ugnė Bužinskaitė, Danutė Gambickaitė.

Koordinatorė – Giedrė Marčiulaitė.

Parodos architektūra – „IMPLMNT architects“.

Dizainerė – Laura Grigaliūnaitė.

Partneriai: Klaipėdos miesto savivaldybė, „JCDecaux“.

Rėmėjai: „Lewben“, „Equite“, „Enercom Capital“, „Strategy Labs“, „Nordgain“, Lietuvos kultūros taryba, „Nordstreet“, KTVG.

Gegužės 20 d. 17.30 val. parodos „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ atidarymas.

Gegužės 20 d. 18.30 val. atlikėjos Migloko (vokalas) ir Justės Kazakevičiūtės (klavišiniai) koncertas, dedikuotas džiazui ir improvizacijai.

Paroda veiks iki 2022 m. liepos 10 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, paviešintuose įvairiose medijos priemonėse.

The post KKKC Parodų rūmuose – „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ appeared first on artnews.lt.

Varvara Spilt (g. 2003), Juodžemio gestai, skaitmenizuota kino juostos projekcija, menininkės nuosavybė

Spalio 11 d., penktadienį, LNDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) įvyks parodos „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ atidarymas.

Parodoje eksponuojami šiuolaikinių menininkų darbai, kurių pagrindinė ašis – augalai. Parodos kuratorė Akvilė Anglickaitė lankytojus kvies pasvarstyti apie gamtos vaidmenį šių dienų menininkų kūryboje: ar dėmesys gamtai – tai pabėgimo nuo informacinio triukšmo ir ekologinių grėsmių forma? Regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams pritaikyta paroda veiks iki kitų metų kovo 2 d.

„Menas yra didžiulį edukacinį potencialą turinti vertybė, teikianti pažinimo džiaugsmą ir gyvenimo prasmės suvokimą, todėl džiaugiuosi, kad šį pažinimo, įkvepiančios patirties malonumą Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje gali atrasti vis daugiau žmonių – tarp jų ir asmenys, kuriuos riboja įvairios negalios. Man malonu į naująją parodą „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje pakviesti ir žmones, kurie pasaulį patiria kitaip“, – sako LNDM generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.

Marija Marcelionytė-Paliukė (g.1977), Supakuoti, 2020, popierius, grafitas, menininkės nuosavybė

Parodoje – 14 menininkų kūryba

„Šiuo metu, kai aplinka technologizuota kaip niekada anksčiau, kai nepaliaujamai diskutuojama apie dirbtinį intelektą, menininkų kūryboje pasirodo žiedai, žolės, vaisiai, šaknys, kamienai, stiebai… Per augalus menininkai kalba apie dabarties laiką, jo problemas ir jausenas. Parodoje eksponuojamuose kūriniuose augalo gyvavimo fazės virsta žmogiškųjų patirčių, emocijų permąstymo refleksijomis“, – pasakoja parodos kuratorė Akvilė Anglickaitė.

Parodoje dalyvauja 14 menininkų: Vitalijus Červiakovas, Uliana Damkiene, Adomas Danusevičius, Tomas Daukša, Vytautas Juozėnas, Gintas Kavoliūnas, Viktorija Makauskaitė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Donata Minderytė, Rūta Spelskytė, Varvara Spilt, Marija Šnipaitė, Daumantas Plechavičius ir Aistė Valiūtė. Pasak parodos kuratorės, šių menininkų ir jų dėmesio augalams simbiozė brėžia punktyrinę liniją, skiriančią ir kartu jungiančią du skirtingus, trapius pasaulius.

Lankytojai parodoje „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ išvys plačią ir įvairią patirčių skalę, apimančią skirtingus mentalitetus ir geografinius plotus. Jauniausia parodos dalyvė – ukrainietė dailininkė Varvara Spilt – savo darbe pasakoja apie karą Ukrainoje, Marijos Marcelionytės-Paliukės grafikos kūriniuose – karantino atspindžiai, ekspozicijos centre – vienas iš Tomo Daukšos džiaugsmo fontanų, architektės, menininkės Viktorijos Makauskaitės fotografijose – eilėmis prakalbantys Tokijo patvoriai. „Šie ir dar daugiau parodos kūrinių, nors ir būdami labai skirtingi tiek raiška, tiek idėjomis, visgi susitinka viename teminiame taške. Tai kvies susimąstyti žiūrovus, apie ką galime kalbėti per augalo formą, vidinę struktūrą, paplitimą ir funkcijas. Kaip augalas tampa atrama, kuriant įsivaizduojamus pasaulius, arba kaip gamtos, augalų stebėjimas leidžia tvirčiau pasijusti ant žemės“, – sako A. Anglickaitė.

Donata Minderytė, Kojų tatuiruotės, 2020

Regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams pritaikyta paroda

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus siekia sudaryti galimybę įvairių negalių ir poreikių turintiems žmonėms tapti savarankiškais muziejaus lankytojais. LNDM Prano Domšaičio galerijoje atidaroma paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams.

„Prano Domšaičio galerijoje siūlome vis daugiau galimybių patogiai ir tinkamai meną patirti lankytojams, kurie turi individualių ir specialiųjų poreikių aplinkai, o su naująja paroda žengiame dar vieną žingsnį artyn jų – regos negalių turintiems žmonėms pritaikome visą parodą“ – džiaugiasi LNDM Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.

Pasak A. Anglickaitės, parodoje „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ dalyvaujantys menininkai siekia didinti parodos įtraukumą: „Kiekvienas parodoje dalyvaujantis menininkas apmąstė, kaip jo darbai galėtų būti pristatyti nematantiems ar silpnai matantiems galerijos lankytojams. Tai buvo dar vienas ekspozicijos sluoksnis, kūrinio patyrimo lauką praplečiantis ir matantiesiems.“

Parodoje šiuolaikinių menininkių kūrinius lydi garso takeliai, pasakojamos pristatomų darbų sukūrimo istorijos, eksponuojamos lietimui pritaikytos skulptūros ir objektai.

Kuratorė Akvilė Anglickaitė
Parodos architektas Jurgis Dagelis
Dizaineris Marius Žalnieravičius
Koordinatorės: Aurelija Malinauskaitė, Skaistė Marčienė
Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Rėmėjas „Focusonics“
Partneris Klaipėdos regos ugdymo centras

The post Paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Iki gruodžio 1 d. „Fondation Fiminco“, Romenvilyje, Prancūzijoje veikia grupinė Lietuvos šiuolaikinio meno paroda „Ambasadoriai“.

Ambasadoriai (Les Ambassadeurs) – tai grupinė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos ir skirtingų kartų menininkų paroda, pateikianti daugiaplanį šiuolaikinio Lietuvos meno pjūvį. Nuo spalio 11 iki gruodžio 1 d. Fondation Fiminco vyksianti paroda ieško tokių šalies kultūros reprezentavimo formų, kurios atskleidžia jos kompleksiškumą ir daugialypius meno bendruomenės ryšius.

Gyvendami – dirbdami, mylėdami, ilsėdamiesi, kurdami Lietuvoje – turime pripažinti keletą skaudžių dalykų. Ateiname iš krašto, kultūros ir istorijos, kurioje gausu argumentų stoti į nebūties ar destrukcijos pusę. Vis dar turime randų, žaizdų ir svetimais raidynais išrašytų prakeiksmų. Turime struktūras ir sąlygas, kurios nebūtinai mums tinka, turime globalios grėsmės nuojautą ir mažytį atstumą nuo jos galimo epicentro. Tačiau net tarp šių nerimo srautų ryškėja viena nuostabi konstanta – gyvybingumas. Pasirinkimas likti gyvųjų pusėje – tai pasirinkimas nerti į ežerą, dainuoti girtas dainas, realizuoti aistrą, neslėpti skausmo, niūniuoti miške ir gazuoti į miglotą ateitį. Parodoje atrinkti kūriniai, įkūnijantys šį atvirumą asmeniniams, kolektyviniams, vietiniams ir globaliems iššūkiams. Sparčiai besikeičiančio Romenvilio rajono ir jo kultūrinių institucijų kontekste jie tampa mūsų Ambasadoriais.

Parodos menininkai atstovauja labai skirtingas ir neretai kompleksiškas kūrybos kryptis, tarp kurių galima išskirti kelias tendencijas. Eksponuojamuose videodarbuose, piešiniuose, fotografijose ir instaliacijose atsispindi kolektyvinės stabilumo ir tvirtybės paieškos bei neišvengiamos jų komplikacijos, subtilus humoras, vietos dvasios ir kūniško gyvenimo refleksijos, estetiniai ir konceptualūs meno scenos dialogai, ją formavusios institucijų istorijos. Nemažai parodos dalyvių galima pamatyti ir kitose 2024 m. Lietuvos kultūros sezono parodose, todėl ją galima įsivaizduoti ir kaip eksperimentinę skirtingų kūrybinių istorijų rodyklę.

Architektūra ir dizainas taip pat yra svarbios parodos dalys, tiek fiziškai, tiek konceptualiai sąveikaujančios su Fondation Fiminco erdvėmis. Parodos architektūroje siekiama šviesos ir erdvumo, skambančio kartu su industrine pastato architektūra. Parodos dizainas taip pat siekia harmonijos tarp šiuolaikiško tiesmukumo ir subtilių klasikinių elementų, nurodančių į įsivaizduojamą ambasadorių gyvybę. Taip Ambasadoriai tampa ne tik meno kūrinių, bet ir ryšių, svajonių, vizijų bei pozicijų paroda. Joje pristatoma Lietuvos kultūros panorama netelpa į vieną žodį ar kūną – tai nuolatos save pergalvojantis pasakojimas, šimtais balsų skrodžiantis institucijų ir valstybių sienas.  

Parodos kuratorės: Monika Kalinauskaitė, Aušra Trakšelytė
Parodos organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Fondation Fiminco

Parodoje pristatomi menininkai: Gediminas G. Akstinas, Eglė Budvytytė ir Bart Groenendaal, Adomas Danusevičius, Karla Gruodis, Lina Lapelytė, Mindaugas Lukošaitis, Rūtė Merk, Beatričė Mockevičiūtė, Robertas Narkus, Valdas Ozarinskas, Gerda Paliušytė, Artūras Raila, Ieva Rojūtė, Ieva Kotryna Ski ir Janina Sabaliauskaitė, Anastasia Sosunova, Rimaldas Vikšraitis 

Parodos architektas Gediminas G. Akstinas
Grafikos dizaineris Vilmantas Žumbys
Vertėjai: Martynas Galkus, Anne Masiulis  

Lietuvos sezoną Prancūzijoje įgyvendina Lietuvos kultūros institutas ir Prancūzų institutas Paryžiuje. 

Fotografijos: Daria Sobolevska

The post Grupinė paroda „Ambasadoriai“ „Fondation Fiminco“, Prancūzijoje appeared first on artnews.lt.

Spalio mėnesį Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje buvo atverta Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“. Parodos aprašymas žada įtraukią patirtį, prieinamą ir regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams, bei kviečia svarstyti apie gamtos vaidmenį šiuolaikiniame mene. Būtent į tuos du aspektus atkreipiau dėmesį rašydama šį tekstą ir gan nustebau, kad išnagrinėjusi pavienius darbus bei jų santykius parodoje, gavau kitokį rezultatą nei tikėjausi. Keliaujant per parodą, ji atrodo imersyvi ir net atpalaiduojanti – nereikia vargintis skaitant sudėtingus tekstus, nes dalį informacijos galima išgirsti. Be to, kūrinių aprašymai lakoniški, rašyti pačių menininkų – kartais tai poezija, konteksto nuotrupos ar kūrybos proceso komentarai. Visgi, man buvo įdomu, ką šioje parodoje reiškia gėlės ir augalai bei ar joje pavyks rasti naują požiūrį į žmogaus ir augalų santykius, kai ši tema per pastariuosius metus tapo tokia populiari šiuolaikiniame mene? 

Pirmas darbas, patraukęs mano dėmesį įžengus į parodos erdvę, tai ukrainiečių kilmės menininkės Varvaros Spilt „Juodžemio gestai“ – duobutę kasančių rankų projekcija ir aprašymas, tarpusavyje susiejantis žemę, duoną ir priverstinį iškeldinimą. Tačiau mane sudomina ne tiek kūrinio idėja, kiek jo medžiagiškumas: gruoblėtą žemę kasančių pirštų judesiai ir celiulioidinės juostos vaizdo grubumas itin dera tarpusavyje ir sukelia kinestetinę empatiją, tarsi žvelgdama galėčiau savo pirštų galiukais justi rausiamą žemę. Greta esantis Marijos Marcelionytės-Paliukės kūrinys „Supakuoti“ medžiagiškumą leidžia patirti dar stipriau: karantino metu grafitu piešti supakuoti objektai pasižymi išskirtiniu detalumu, lyg būtų daugybę kartų nučiupinėti žvilgsniu. Tuo tarpu parodos prižiūrėtoja skatina paliesti piešinio objektus primenančias, kampe stovinčias į plėvelę supakuotas gėles, taip susiejant vaizdą su jutimu. Tokios vaizdo bei kitų pojūčių jungtys mane seka visos parodos metu bei sukuria itin imersyvią patirtį, o tai, deja, retas atvejis šiuolaikinio meno parodose. Ir tik vėliau susimąstau, kiek paveikios šios patirtys būtų, jei negalėčiau jų susieti su vaizdu (visgi didžioji dalis kūrinių yra vizualūs), kiek galėčiau sužinoti apie kūrinius, jei neįskaityčiau gan smulkiu šriftu parašytų aprašymų. 

Įsijautusi į laisvę liesti, seku parodos architektūrą kuriančio pakabinto plastikinio tinklelio vingiais, pirštais braukdama per jo paviršių. Kitas darbas, prie kurio tenka užsistovėti, tai Donatos Minderytės „Aš Mėlynajame aksome“. Menininkės autoportretas, pakibęs ryškiame mėlyname fone, raudonos rožės, balta tvora iš užmiesčio namų idilės ir balsas, sklindantis iš virš galvos kabančio vamzdžio. Visa tai susilieja į gan intymią patirtį, kuri akimirkai mane patalpina į autorės minčių ir vizijų burbulą. Balsas kalba apie žvilgsnį, kuris įgauna daugybę vaidmenų: tą, kuris formuoja savęs atvaizdą, vertina paveiksle matomus objektus, tyrinėja menininkės autoportretą, o taip pat ir tą, kuris veria kiaurai, permatydamas, jog už spalvų, žodžių ir banalių grožio simbolių slypi siekis pažinti save. Menininkė klausia, ar šiuolaikiniame mene vis dar įmanoma be išankstinių nuostatų atsigręžti į tai, kas gražu, kas pranašauja šviesą, gėrį ir laimę. Iš tiesų, ar žvelgdami į intencionaliai parinktus kičiškus simbolius galime matyti intenciją kalbėti apie grožį, palikdami nuošalyje vertinimą?

Kitame darbe pavadinimu „Kojų tatuiruotės“ autorės žvilgsnis liečia jau ne save, o kitą – daugybę kartų tapytą draugę – su siekiu ją pažinti per simbolius ant kojų. Tiksliai kopijuodama draugės tatuiruotes, Donata tikisi užfiksuoti jos esybę, atsispindinčią estetiniuose pasirinkimuose. Saulėgrąžos piešinys ant modelio kelio, panašiai kaip ir rožės ankstesniame darbe, nurodo į tam tikrus asmenybės klodus, o gėlės menininkės kūryboje tampa estetiniais simboliais, kurių tikroji reikšmė lieka žinoma tik joms pačioms. Išnirus iš Donatos Minderytės estetikos garsu ir vaizdu įtraukiančių burbulų, tenka nusišypsoti pamačius tinklinės širmos prispaustą Rūtos Spelskytės „Kalninį elniaragį“ ir šlepetes primenančius Marijos Šnipaitės gipso luitus, pabėgusius iš tvarkingos eilės ir prisiglaudusius ant palangės ar kampe. Perskaičiusi savirefleksiją primenantį aprašymą, sužinau, jog luitai pavadinti „Diena iš dienos“, o gipse įmūryti augalo lapai autorei tampa būdu skaičiuoti laiką, konservuoti praėjusias dienas, estetizuoti nykimą. Tuo tarpu Adomo Danusevičiaus paveikslų serija „Be pavadinimo“ (ir be aprašymo) atrodo atliekanti išskirtinai tik estetinę funkciją, kas galėtų suteikti parodai dar vieną naratyvinę liniją, bet čia, panašu, ji lieka neišpildyta – niekas neskatina kvestionuoti estetinio požiūrio į augalus, nėra kontrastuojančių ar mintį pratęsiančių darbų. Panašiai atrodo ir Viktorijos Makauskaitės „Klaidinga pusė I-V“ – anglų kalba prabylantys Tokijo patvoriai. Augalai Viktorijos nuotraukose tampa pagrindu, kuriame fiksuojamos nuotaikas atspindinčios, bet neįpareigojančios ir daug nepasakančios frazės – tokios, kokių randame ant greitosios mados prekių ženklų marškinėlių „I thought December was a month of darkness, but it aslo was a time for rhyme“.

Tačiau parodoje galima rasti ir labiau konceptualaus požiūrio užuominų. Rūtos Spelskytės kūrinyje „Nesulūžusio taisymas“ šakelės, apvyniotos karoliukų juostomis negalvojant, ar šakelėms to reikia, atspindi empatiško santykio su daiktu kvestionavimą ir nurodo autorės poziciją. Gintas Kavoliūnas kūrinyje „Mahamaya“ pasitelkia sidabro halogenido jautrumo specifiką (papildomai neįjautrintas jis fiksuoja tik raudoną spektrą ir „nemato“ žalios spalvos) tam, kad primintų apie regimo pasaulio iliuziškumą. Man tai primena „plant blindness“ fenomeną – kognityvinį aklumą, kai žmogus, žvelgdamas į augalus, mato ne jų rūšis, o bendrą  „žãlumą“. Tik įdomu, jog negatyvai, kuriuose fiksuojami augalai, visgi yra gan detalūs, taip pabrėždami, jog žalia spalva, kurią priskiriame augalams, yra mūsų smegenyse suformuota šviesos interpretacija, o gamtoje grynoji žaluma galbūt net neegzistuoja. 

Paskutinė parodos salė palieka daugiausiai neatsakytų klausimų. Jos viduryje ant plastiko plėvelės guli Ulianos Damkienės silikoninis „Kūdikis“ su nenukirpta virkštele, o ant jį supančių trijų sienų projektuojami Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus instaliuoti miško vaizdai. Pamačius šią situaciją, kilo tik viena interpretacija, kurią dėl jos tiesmukumo nutariau palikti tarp eilučių ir atsigręžti į už nugaros likusią ketvirtą sieną, ant kurios eksponuojami Vytauto Juozėno liumeno atspaudai. Kūrinyje „Lengvai“ autorius vaizduoja mechaninius laumžirgius arba sparnuotas detales, siūlančias evoliucijos mitą, susiejantį nariuotakojus vabzdžius ir augalus, industriją ir gamtą, nes „žmogaus kurti objektai yra tos pačios gamtos dalis“. Šis sakinys įdomiai kontrastuoja su Vitalijaus Červiakovo kūriniu „Tylantis Pavasaris“, kuriame autorius siekia perteikti nerimą, kylantį kartu su tilstančiais gamtos garsais. Į galeriją įeinančius (ar išeinančius) lankytojus turėtų pasitikti interaktyviai varijuojantys sintetiniai, paukščius primenantys garsai, sukuriantys (ne)aktyvias akustines lokacijas. Ironiška, jog lankantis parodoje man jų išgirsti nepavyko – juk dažnu atveju to, kas išnyksta, tiesiog nepastebime. 

Apžvelgus parodą, galima grįžti prie anksčiau iškeltų klausimų. Konceptualiai neįpareigojanti parodos atmosfera, kviečianti patirti: liesti, klausyti ir mėgautis vaizdais, leidžia atsipalaiduoti nuo kartais perdėtų pastangų suprasti ir analizuoti. Tačiau kyla abejonė, ar ši patirtis būtų tokia neapsunkinanti pašalinus vizualines detales. Dauguma darbų kalba apie vizualinį santykį su pasauliu: Donatos Minderytės įgarsinti paveikslai, kurių centrinis objektas yra žvilgsnis, Marijos Marcelionytės-Paliukės supakuotos gėlės, prarandančios prasmę be piešinio, ir visi kiti darbai, kuriuos norėdamas suprasti negali apsieiti be aprašymo. Lieka kitas klausimas – kokią reikšmę parodoje įgauna augalai? Mano manymu, gamta šiuo atveju yra tik paviršius, bendras vardiklis, už kurio slypi itin skirtingos menininkų praktikos bei nagrinėjamos temos. Retam menininkui gamta tampa apmąstymų šaltiniu, kur kas dažniau tai – lęšis, pro kurį žvelgiama į asmeniškai rūpinčias temas. Tad ar paroda yra maloni kaip pasivaikščiojimas parke ir netradiciškai įtrauki, skatinanti pasitelkti daugiau jutimų, ne tik regą? Tikrai taip. Ar paroda leidžia kažką svarbaus suprasti apie gamtos vaidmenį šiuolaikiniame mene ir yra pritaikyta regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams? Vargu. 

The post Gamtos reikšmės ir mišrių pojūčių detektyvas parodoje „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ appeared first on artnews.lt.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) visą birželį žada stebinti lankytojus apmąstyti siūlomų temų, potyrių bei praktinių veiklų gausa. Nuo birželio 10 d. KKKC Parodų rūmuose veikia keturios parodos, kurias apžiūrėti atvykęs lankytojas gali užtrukti ne vieną valandą. Be parodų, KKKC organizuoja daugybę kitų renginių: paskaitą apie dirbtinį intelektą, parodos atidarymo dūzges erdvėje HOFAS, kūrybiškumo laboratoriją su Gianluca Sodaro, trumpametražių filmų peržiūrą bei grafikos ir molio dirbtuves šeimoms.

Klaipėdos architektūra 2021 ir 2100 metais

 Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) paroda „Klaipėdos architektūra 2021“ ir „Klaipėdos utopija 2100“ skirta pristatyti du architektūros laikmečius – 2021 ir 2100 metus. Parodos kuratorius Vladas Balsys kviečia aplankyti dviejų dalių ekspoziciją, sudarytą iš tradicinių projektų „Klaipėdos architektūra 2021“ ir architekto Petro Džervaus meninio projekto-tyrimo „Klaipėdos utopija 2100“. Paroda yra tradicinio renginių ciklo „Klaipėdos architektūra“ dalis.

Pirmojoje ekspozicijos dalyje plačiai apžvelgiamas metinis Klaipėdos ir Lietuvos architektų darbo rezultatas Klaipėdos regione bei naujausi klaipėdiečių architektų projektai kituose miestuose. Ekspozicijoje pristatoma per šešiasdešimt 2021 metais sukurtų konkursinių, dar nerealizuotų ir keletas jau įgyvendintų architektūrinių projektų. Parodoje aktualizuojamas klausimas – kokia projekto dalis yra svarbiausia ir nulemianti galutinį architektūros rezultatą?

Antrąją ekspozicijos dalį jos autorius architektas Petras Džervus pristato kaip konkrečių Klaipėdos geografinių vietų atvejų studiją, demonstruojančią įvyksiančių pokyčių urbanistinėje aplinkoje fizinę išraišką – vienais atvejais parodoma, koks neužstatytų teritorijų užstatymas šiandien jau yra suplanuotas, kitais atvejais – kas bus pasiekta, neapdairiai maksimaliai užstatant laisvas teritorijas arba į jas nekreipiant pakankamai dėmesio bei viešųjų finansų. Miesto planavimo iššūkiai ir urbanistinės plėtros uždaviniai visuomenėje sutinkami nevienareikšmiškai, dažnai kelia įvairaus rango ir pobūdžio konfliktus. Tai rodo visuomenės susidomėjimą aplinkos pokyčiais. Dar daugiau klausimų kyla, su kokiais kultūriniais ir urbanistiniais iššūkiais susidurs Klaipėdos gyventojai prieš prasidedant XXII a.? Kaip miestas pasikeistų priemiesčių gyventojų skaičiui išaugus dvigubai ir daugiau? Kaip atrodytų ir kur įsikurtų imigrantų iš Azijos ir Afrikos rajonai? Kokią įtaką Klaipėdos pakrantėms darytų išplėstas jūrų uostas? Tokie ir panašūs klausimai yra urbanistinės utopijos prognozės uždaviniai, o jų iškėlimas ir palaikymas oficialiame diskurse gali suformuoti veiksmų gaires, kurios reikalingos šiandien, kad ateityje būtų išvengta apmaudžių urbanistinių pasekmių.

Paroda veiks iki liepos 3 d.

Meno kūrinio populiarumo ir vertės klausimai

Parodos „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ kuratorės Ugnė Bužinskaitė ir Danutė Gambickaitė kviečia pažvelgti į „Lewben Art Foundation“ kolekciją ir specialiai šiai parodai sukurtus garso takelius mąstant apie populiarumo reiškinį kultūros lauke. Parodoje „Kolekcionuojant hitus“ nepateikiami atsakymai, nesprendžiamos problemos ir nedaromos išvados. Čia klausiama, keliamos hipotezės, pastebimos bei apmąstomos populiarumo reiškinio mene situacijos ir reikšmės, o tam pasitelkiami įvairiausių laikotarpių ir medijų kūriniai bei specialiai jiems sukurti garso takeliai. Kitaip tariant, ši paroda yra diskusijos apie populiarumą moderatorius.

Parodą papildo trys menotyrininkių – Eglės Mikalajūnės, Jogintės Bučinskaitės ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės – tekstai, praplečiantys parodos suvokimo perspektyvas. ,,Tai, kad visi parodoje eksponuojami kūriniai jau atsidūrė kolekcijoje, formaliai įrodo jų vertę, bet nepatvirtina jų populiarumo. Paroda „Collecting Hits“ suteikia galimybę į jau minėtą koordinačių ašį perkelti ir įvertinti skirtingų autorių skirtingais laikotarpiais sukurtus skirtingus kūrinius. Ar pripažintų kūrinių populiarumą veikia laiko erozija? Ar populiarumo mastą lemia menininko kilmė ir kūrinio sukūrimo vieta? Ar populiaresniu jį paverčia papildomi pasakojimai, muzikiniai takeliai ir interpretacijos? O gal populiarumas tėra virusinė liga, kuria turi persirgti, jei ne menininkas, tai meno kūrinys? Tiesa, niekas nėra apsaugotas nuo komplikacijų“ (Jogintė Bučinskaitė, ištrauka iš teksto „Populiarumo simptomatologija“).

Parodoje eksponuojami menininkai: Knut Åsdam, Adomas Danusevičius, Ugnius Gelguda, Dr. GoraParasit, Alfredo Jaar, Vytenis Jankūnas, Patricija Jurkšaitytė, Vitas Luckus, Mindaugas Lukošaitis, Jurgis Mačiūnas, Mohamed Namou, Vita Opolskytė, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė, Šarūnas Sauka, Augustinas Savickas, Antanas Sutkus, Indrė Šerpytytė, Andrius Zakarauskas.

Garso takelių autoriai: Rokas Beliukevičius, Arturas Bumšteinas, „Freaks on Floor“, Vytautas V. Jurgutis, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka-Mesijus ir Adas Gecevičius („Vilniaus energija“), Andrius Mamontovas, Migloko, „Solo ansamblis“, „Sheep Got Waxed“.

Paroda veiks iki liepos 10 d.

Dirbtinis intelektas – stebinantis, žavintis ir bauginantis

„Begaliniai duomenys ir dirbtinis intelektas persvarsto ir keičia pasaulio tvarką. Mašinos – tiek fizinės, tiek skaitmeninės – skverbiasi į kiekvieną mūsų gyvenimo centimetrą, sukeldamos prieštaringų pasekmių. Aplinkos sensoriai atskleidžia klimato pokyčius, tačiau kartu teigia apie neišvengiamą pražūtį. Išmanieji namai sukurti mus apsaugoti, taip pat ir atskleidžia informaciją apie mus ir mūsų kaimynus“, – tokia susimąstyti verčiančia įžanga prasideda Neo Christopher Chung tarpdisciplininio meno parodos „Dirbtinės perspektyvos / Artificial Perspectives“ aprašymas.

Neuroninis milžiniškų duomenų srautų apdorojimas stumia mus posthumanizmo link. Prasidėjus reprogramavimui tampa beprasmiška gilintis į tai, kas ką stebi. Kiekviena akimirka lekia pro mus, palikdama tik silikono atliekų pėdsakus ir neįskaitomus įrašus. Mokslas vis labiau prieštarauja tikrovei ir mes nebesugebame joje įvertinti savęs.

Pirmą kartą pristatoma Neo Christopher Chung instaliacija „Dirbtinės perspektyvos“ suteikia stebėtojui galimybę bendrauti su šia posthumanistine mašina. Dirbtiniai subjektai auginami sintetinėse biosferose, paremtose Dirbtinio intelekto kalbos, garso ir regėjimo modeliais. Dabarties refleksijos kilpose multisensorinės generacinės sistemos reaguoja į aplinkos veiksnius. Kai aplinkos pokyčiai jaučiami ir interpretuojami šimtus kartų per sekundę, šių išmaniųjų įrenginių elgesys, priklausomai nuo auditorijos veiksmų, tampa chaotiškas. Balansuodamos tarp žmogaus, mašinos ir aplinkos, „Dirbtinės perspektyvos“ atskleidžia mūsų netvarius santykius su informacijos apdorojimo įrenginiais ir algoritmais, visur esančiais, tačiau neanalizuojamais ir palaipsniui keičiančiais mūsų pasaulį.

Neo Christopher Chung (g. Pietų Korėjoje) Duke universitete (JAV) įgijo vizualiųjų menų ir biomedicinos inžinerijos bakalauro laipsnį, Prinstono universitete (JAV) apsigynė kompiuterinės biologijos daktaro mokslinį laipsnį. Vroclavo dailės akademijoje (Lenkija) įgijo magistro laipsnį.

Būdamas Varšuvos universiteto docentu ir Kalifornijos universiteto mokslininku, jis atlieka kompiuterinės biologijos ir mašininio mokymosi tyrimus. Autoriaus meninės veiklos laukas apima duomenų ir mašinų įtakos kultūrai analizę.

Paroda veiks iki liepos 3 d.

„Noriu suprasti tavo šnabždesį“ – Denisos Štefanigovos paroda, kuriai prireiks drąsos

Apmąstyti jausmus, santykius, jų sudėtingumą ir intymumą kviečia iš Čekijos kilusi menininkė Denisa Štefanigová (g. 1995). Kūrėja daugiausiai dėmesio skiria tapybai, tačiau vien šia medija neatsiriboja, tad jos parodoje eksponuojami ne tik tapybos darbai, bet ir instaliacijos. D. Štefanigovos darbuose atsispindi aistros ir gyvuliškumas, grynumo ir trapumo simbiozė, smurtas, kilęs iš bendravimo priešpriešos. Spalvoms menininkė suteikia žmogiškus jausmus ir per jų išraišką analizuoja įvairias meilės stadijas. Kūriniuose ji įsivaizduoja spalvų įsimylėjimą, tarpusavio santykius ar svetimavimą ir kelia sau klausimą, kaip pavydas, neištikimybė ar išsiskyrimas paveiks jų atspalvius, ryškumą ir intensyvumą. „Aš klausiu: kaip spalvos susimaišo? Ar dažai gali būti neištikimi? Jei viena spalva apgauna kitas, ar spalvų deriniai vis dar gryni, ar tampa nešvarūs kaip ir neištikimybės atveju pašliję žmonių santykiai? Įdomu, ar žmonės galėtų vienas kito atžvilgiu elgtis taip pat, kaip elgiasi teptuko potėpiai: tekantys, nepriklausomi, lygūs, nesmerkiantys, susiliejantys vienas su kitu be pavydo, lygiai taip pat, kaip santykių pradžioje, kai įsimylime. Bet kas žino, ką galvoja spalvos…“ – savo tyrimo esmę pristato parodos autorė.

Jaunosios kartos menininkė studijavo dailę Brno mieste Čekijoje ir Bilbao (Ispanija), 2021 m. baigė Estijos dailės akademijos magistro studijų Šiuolaikinio meno programą. 2021 m. tapo Baltijos šalių konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininke.

Paroda veiks iki liepos 3 d.

„6 m³ galerija“ – dėmesys jauniems kūrėjams

KKKC Parodų rūmų centrinio įėjimo vitrinoje, pavadintoje „6 m³ galerija“, pasikeitė ekspozicija. Iki šiol joje buvo rodomi Anastasijos Leliuk, iš Ukrainos atvykusios ir Lietuvoje laikiną prieglobstį radusios menininkės, darbai.

Nuo birželio 10 d. „6 m³ galerijoje“ eksponuojamas VDA Klaipėdos fakulteto studento Edvino Vygonto paveikslas taip pat buvo sukurtas reaguojant į karą Ukrainoje. Bakalauro baigiamojo darbo paveikslų ciklas „Sužalotas aš. Autoportretai“, susidedantis iš 6 drobių ir videoprojekcijos, – jauno žmogaus refleksija į per vieną dieną pasikeitusį pasaulį. Jis pasakoja apie tai, kaip karo šmėklos iš istorijos vadovėlių persikelia į  kasdienybę, sugriaudamos saugaus ir patogaus gyvenimo viziją.

„6 m³ galerija“ veikia 24 valandas per parą.

Parodų patyrimui sustiprinti pasitelkiama ir paskaitas, ir vakarėlius

Birželio 9 d. „Lighthouse hub“ bendruomenės erdvėje vyko menininko Neo Christopher Chung paskaita. Susitikimo metu autorius supažindino bendruomenę su savo įkvėpimo šaltiniais ir kūryba meno bei mokslo sankirtoje, pasakojo apie tai, ką naujųjų medijų menas gali atskleisti ir išmokyti visagalių kompiuterių ir algoritmų amžiuje, aptarė, su kokiais iššūkiais susiduria eksperimentuodamas su daugybe netradicinių medžiagų.

Menininkė Denisa Štefanigova į savo parodos atidarymą KKKC Parodų rūmuose atvyko kartu su gerai žinomu elektroninės muzikos kūrėju ir prodiuseriu iš Estijos Andres Lõo. Jo pasirodymas vyko erdvėje HOFAS po parodos atidarymo ir tapo parodos tęsiniu muzikinės psichodelijos forma.

Praktinės dirbtuvės šeimoms ir jauniems kūrėjams

Šeštadieniais KKKC Meno kiemo dirbtuvėse ir Parodų rūmuose vyksta kūrybiniai užsiėmimai šeimoms – grafikos, koliažo ir polimerinio molio dirbtuves veda KKKC rezidentės Diana Monkevičiūtė ir  iš Ukrainos atvykusi menininkė Kseniya Buryka.

Pažengusieji kūrėjai kviečiami tobulėti specializuotuose renginiuose. Birželio mėnesį trijų užsiėmimų kūrybiškumo laboratoriją veda iš Italijos kilęs kino režisierius Gianluca Sodaro. Vienas svarbiausių įgūdžių šiandienos ir ateities pasaulio darbo rinkoje yra kūrybiškumas, tad laboratorijos dalyviai skatinami jį ugdyti per meną, laisvę, susitelkimą į gyvą kūrybinį procesą ir savo asmeninę refleksiją. Laboratorija „Aš esu akis – sakau, ką matau / I am eye – say what you see“ prasidėjo nuo viešos G. Sodaro trumpametražių filmų peržiūros, o baigiamasis renginys, kurio metu bus pristatyti laboratorijos rezultatai, planuojamas birželio 20 d.

The post Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre – dirbtinis intelektas, intymumas, populiarumo ir kūrinio vertės klausimai bei Klaipėdos utopijos vaizdiniai appeared first on artnews.lt.

Birželio 17 d., penktadienį, 17 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaroma paroda „Lutum magnum“, kurioje supažindinama su įvairių sričių menininkų kūryba, bendra jų kūrinius vienijančia medžiaga – moliu – bei skirtingomis jos pritaikymo formomis.

Išvertus iš lotynų kalbos, lutum magnum reiškia „puikusis molis“ arba „didelis purvas“. Molis yra pigi, patvari ir ekologiška medžiaga, prieinama visiems kūrėjams. Tai minkštas ir patogus trimatis pieštukas, perduodantis menininkės mintį per ranką į formą. Drėgnas molis atskleidžia ir išsaugo kiekvieną autorės prisilietimą, tačiau savo ruožtu paliktas džiūti ar išdegtas krosnyje, gali pasijusti esąs laisvėje ir sukurti kūrėjams nepavaldžias formas.

Tam tikra prasme molis – ir aiški nuoroda į žemę, kuria vaikštome ir iš kurios gyvename, ir netgi medžiaga, galinti tapti indu gyvybei – golemas juk buvo sukurtas iš molio. Iš jo atsirado ir puodai, ir plytos, ir prieglobstis, ir maisto gamybos galimybė. Molis yra pirminė žaliava, gebanti įgauti daugybę pavidalų ir beveik magiškai persikeisti, kai atsiduria skirtinguose kontekstuose – mitologiniame, literatūriniame, istoriniame, simboliniame, maginiame ir meniniame.

Paroda „Lutum magnum“ yra apie molio ir meno jungtį Lietuvoje, ja siekiama atskleisti molio medžiagiškumo raiškos įvairovę šiuolaikiniame mene. Eksponuojami skirtingais laikotarpiais sukurti įvairių sričių autorių darbai pasižymi medžiagos, proceso ir koncepcijos derme. Nuo keraminio indo iki tapybos, grafikos, instaliacijos ir vaizdo darbų – molį įvairiai naudojo skirtingų kartų menininkės ir menininkai.

Be to, molis kasdien yra pajuntamas ir suvokiamas, tiek kaip sanitarinis-funkcinis elementas, be kurio neapsieina mūsų buitis, tiek ir kaip dekoratyvus daiktas. Šios funkcinio ir befunkcio, vienkartinio ir unikalaus santykio paieškos yra pagrindinė visų šioje parodoje eksponuojamų menininkų kūrybos tema. Pradedant Antano Vivulskio moliniais eskizais ir baigiant šiųmečiais Jurgos Barilaitės molio kapojimais, molis daugybe būdų leidžia autoriams patirti unikalų santykį su kūryba.

Parodoje eksponuojami Roberto Antinio (jaunesniojo), Roberto Antinio, Jurgos Barilaitės, Noros Blaževičiūtės, Artūro Bumšteino, Adomo Danusevičiaus, Tomo Daukšos, Eglės Einikytės-Narkevičienės, Nerijaus Ermino, Monikos Gedrimaitės, Onos Grigaitės, Ievos Bertašiūtės-Grosbaha, Evaldo Janso, Audriaus Janušonio, Rasos Justaitės-Gecevičienės, Aistės Kisarauskaitės, Vinco Kisarausko, Saulės Kisarauskienės, Julijos Klevinskaitės-Gleiksner, Agnės Kondrataitės, Agnės Kučerenkaitės, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, Nicholaso Matrangos, Antano Mončio, Mindaugo Navako, Napoleono Petrulio, Rafalo Piesliako, Rimanto Sakalausko, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Mykolo Saukos, Albertos Saukaitytės, Remigijaus Sederevičiaus, Birutės Stulgaitės ir Antano Vivulskio kūriniai.

Paroda veiks iki 2022 m. rugsėjo 11 d.

Parodos kuratorius Rokas Dovydėnas
Parodos architektas Mindaugas Reklaitis
Parodos koordinatorė Jurgita Ludavičienė
Informacinis rėmėjas „Media Traffic“
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Projekto partneriai: Vilniaus dailės akademija, Antano Mončio namai-muziejus
Projekto organizatorius Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

The post Paroda „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje appeared first on artnews.lt.

Rugsėjo 9 d. 19 val. VRM kultūros, pramogų ir sporto rūmuose (Žirmūnų g. 1 E, Vilnius) meno laboratorija „Maršrutizatoriai/Routers” atvers grupinės parodos „Nejauka” duris. Paroda ir ją lydintys renginiai yra Vilniaus galerijų savaitgalio programos dalis.

Atsispiriant nuo klasikinės psichoanalizės, bet ja neapsiribojant, parodoje judama link pavienių, neredukuojamų nejaukos (unheimlich) atvejų, rezonuojančių šiandienos įtampose.

Eksponuojamų menininkų darbuose galime aptikti skirtingas nejaukos apraiškas: tai kūniška ir taktilinė raiška apimanti abjekto, grotesko elementus, žmogiškumui tolimas (ne)organines formas bei glitch’inė virtualybė, maišanti skaitmeninius ir natūralius pavidalus. Šiems kūriniams būdingas intensyvumas ir dinamiškumas, atspindintis mąstymą, abejonę, netgi netolydumo ir prieštaravimo sau momentus, įleidžiančius kūrybinio heterogeniškumo.

Paroda įsiterpia į VRM rūmų architektūrines ir kontekstualias erdves.

Tai nusitrynusios reikšmės ir efemeriško turinio pastatas, kultūros centras su militaristine praeitimi. Jame jungiasi išskirtinis dekoras, brutalus modernistinis asketiškumas, elitinė paskirtis ir marginalizacijos efektai. Tranzitinė, neapibrėžta pastato būsena taip pat kuria heterotopišką, istorinio tolydumo jausmą sujaukiantį efektą, kuris pasitarnauja kaip arena kūrinio patyrimui.

Dalyvaujantys menininkai – Adomas Danusevičius, Alma Heikkilä, Artūras Mitinas, Auksė Miliukaitė, Aurelija Bulaukaitė, Denisas Kolomyckis, Ian Damerel, Ieva Tarejeva, Julija Pociūtė, Laura Gozlan, Monika Kornilova, Polyrabbit Duplicate, SetP Stanikas, Tauras Kensminas, Vytenis Burokas

Parodos kuratoriai – Artūras Mitinas, Monika Kornilova, Darius Jaruševičius

Paroda veiks iki rugsėjo 30 d., ketvirtadieniais–penktadieniais 16–19 val., šeštadieniais-sekmadieniais 12–17 val.

Parodą remia Vilniaus miesto savivaldybė, Vilnius 700, Vidaus reikalų ministerija.

The post Grupinė paroda „Nejauka” VRM kultūros, pramogų ir sporto rūmuose appeared first on artnews.lt.

„Ir dabar netgi mano senas kūnas, jo senas kūnas: prisiglaudi, ir viskas… Kaip vienas. Dviese tampam vienu. Nepaisant tokio amžiaus. Jis sako, kad nenorėtų gyventi, jeigu neturėtų manęs. Pragyvenus penkiasdešimt metų. Aš galvoju, gal tas mano baikštumas gyvenime – gal aš saugojau ne tiek save, kiek saugojau mus abu. Mudu abudu”, – Vitalius

Šių metų balandį MO muziejuje buvo paminėta neeilinių mylimųjų jungtuvių šventė. Penkiasdešimt dvejus  metus kartu gyvenančios poros simbolinė ceremonija nuo dešimties kitų šiame muziejuje įvykusių vestuvių skyrėsi ne tik brandžiu tuoktuvininkų amžiumi, bet ir teisinėmis subtilybėmis. Poros liudininkais tapo daugiau nei dvidešimt vienas tūkstantis žmonių, tačiau partnerystė teisiškai paskelbta negaliojančia. Vitalius ir Albinas kartu pragyveno homoseksualioms poroms pavojingą sovietmetį, tačiau atkovojus šalies nepriklausomybę, poros teisės nebuvo apsaugotos. Nestebina visuomenės pasipriešinimas tos pačios lyties santuokoms, kai ištisus dešimtmečius regione „nesimylėjo“ net skirtingų lyčių žmonės. 

Į tariamai neegzistuojantį regiono žmonių seksualumą referuoja šiuo metu MO muziejuje esančios parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“. Česlovo Lukensko kūrinio pavadinimu pradėta, Ingos Lāce, Adomo Narkevičiaus ir Rebekos Põldsam kuruota paroda –  Baltijos šalių regiono seksualumo kultūros, lyčių vaidmenų bei šių reiškinių transformacijos vizualiame mene apžvalga. Regiono, visą amžių praleidusio sovietų okupacijoje, kurios metu pasitaikė daugybė nebūtų dalykų. Paroda akcentuoja reiškinius, kurių egzistavimą ignoruojame ir šiandien. Todėl ekspozicijoje atsisakyta chronologiško kūrinių išdėstymo, o Baltijos šalių regionas pristatomas kaip visuma, neišskiriant esminių skirtumų, lengviausiai pastebimų teisės reglamentuose, nes Lietuva liko vienintele regiono šalimi be jau minėto tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymo. „Štai kas pas mus yra“ tipo parodoje išskiriamos sritys, kuriose seksualumo kultūrai buvo ir tebėra palikta vietos konkrečiose vietose, kūnams atliekant mechaniškas gimdymo, valgymo, logistikos ir įvairias darbo funkcijas, užtikrinant seksualumo raiškos kontrolę. Taigi, nors apie seksualumą ir nekalbėta, šiose erdvėse jis buvo vaizduojamas.

Dalies žmonių nuomone, su kūnu siejamas seksualumas buvo ir tebėra svarbus tik tiek, kiek jis svarbus reprodukcijai, todėl pagrindinė vieta, kurioje padoru su juo susidurti tiesiogiai, kad ir ne itin patraukliomis aplinkybėmis – gydytojo kabinetas. Būtent šioje erdvėje seksualumo normatyvumas siejamas su lytiškumu ir biologiniu žmogaus vystymusi. Birželio pabaigoje publikuotame Rasos Navickaitės interviu su gydytoju A. Alekseičiku, vieninteliu psichiatru Lietuvoje, atvirai kalbančiu apie tai, kad sovietmečiu „gydė“ homoseksualius žmones, sukrėtė lietuviškos kultūrinės periodinės spaudos skaitytojus. Tyrimo tikslais imtas transkribuotas interviu perskaitomas kaip dramaturginis sketch’as ne tiek apie regiono istoriją, o kiek  apie šiandieninę realybę, kupiną selektyvaus dvasingumo ir skylėtos logikos, skirtos pagrįsti nepatogias bendrabūvio sistemos taisykles. Tai, kad žmogaus seksualumas buvo „gydomas“ psichologo kabinete, nepalieka abejonių, kad kūniški malonumai prasideda dvasioje. Į tai dėmesį atkreipė ir parodos kuratoriai, ekspozicijos pradžioje išskyrę psichologizuotus Marijos Teresės Rožanskaitės ir Loretos Lapienytės paveikslus, kuriuose šmėsteli ir medicinos gydytojų emocijos. Pastebima, kad darbas su žmogaus kūnu, nors ir atliekančiu aiškias jam priskirtas funkcijas, nėra nepriekaištingai sureguliuotos mašinos taisymas. Išimtinai žmogiškos savybės, tarp jų ir seksualumas, buvo suvokiamos kaip ydos, neleidžiančios planinei ekonomikai veikti, o dabar – kaip efektyvios ekonominės progresijos silpnybė. Tokioje kūno kultūros visuomenėje, kurioje tik atliekame fizinės ištvermės ir galios normatyvus, užtikrindami, kad mes kaip mašinos veikiame be priekaištų ir renkamės treniruoti racionalias ir suprantamas moralės bei etikos kategorijas, o ne jausmų raumenis, neproduktyvūs seksualiniai santykiai paprasčiausiai nereikalingi. 

Sovietų režimas buvo grindžiamas visus visuomenės gyvenimo aspektus apimančia priežiūros sistema. Siekiant užtikrinti seksualumo raiškos kontrolę, buvo ribojama ir individų lytinė raiška viešose vietose, kuriose dailininkų pavaizduoti žmonės – kasdieniški, neprimenantys propagandiniuose plakatuose esančių sovietinių vyrų ir moterų idealų. Tokį vizualų žmogiškumą parodos kuratoriai įvardija kaip dailininkų fantaziją, atsisakant vaizduoti suvaržytą viešąją erdvę ir kuriant jos alternatyvą. Vėliau minima, kad XXI amžiuje menininkai savo kūryboje „atsiėmė“ gatves ir gyvenimą jose, nors gatvės gyvenimas kaip kontr-kultūra su jai būdingomis nevaržomomis išraiškomis, tarp jų ir lyties, egzistavo ir sovietmečiu. Gatvėmis žmonės skuba į darbus, kuriuose fiziškai išbando savo kūnų galimybes. Šiuolaikinio žiūrovo žvilgsniui pasikeitus, aktualumo neprarado paveikslai, vaizduojantys kostiumuotų vyrų kūnus ar erotizuotas dirbančių kelininkų figūras. Tačiau sudomina ne „laikui nepavaldus“, amžinai įtraukiantis dirbančio žmogaus siužetas, bet galimybė pažvelgti į specifišką vyriškumą, regimą tik tarp vyrų, bei pastebėti absurdiškai sustojusį laiką, ataidintį kaip grupės ABBA dainos „money, money, money“ garso takelis. Turėtų būti juokinga turtingų vyrų pasaulyje, tačiau kone homoerotiškas vyrų dominavimas darbo aplinkoje, tarp jų – ir meno lauke, tėra nesibaigiantis tragikomiškas siužetas. Parodoje ne kartą įvardinta sovietmečio vyrų fotoklubų kultūra, nuo aktyvios kūrybos atgrasiusi to meto fotografes, yra tik viena iš begalės buvusių ir esamų vyrų dominavimo formų.  It šmaikštus pastebėjimas suveikia Auseklio Bauškenieko paveikslas „Rašomoji mašinėlė“, vaizduojantis moterį, be didelių pastangų vienu metu transkribuojančią jai iš šono diktuojamą tekstą, žindančią kūdikį bei formuojančią sau šukuoseną. Paveikslas, referuojantis į du laikotarpius – tarpukarį ir sovietmetį, lyg tarp kitko pastebi patriarchato amžinumą ir tai, kiek užduočių turi atlikti daugiafunkcė rašomoji mašinėlė.

Vienintelės viešos vietos, kuriose žmogus gali būti nuogas, tai rekreacinės erdvės – paplūdimys ir pirtis. Menkai cenzūruojamos erdvės, skirtos atsipalaiduoti, susilaukė daug sovietmečio dailininkų dėmesio. Priklausomai nuo pobūdžio, tai buvo ir saugios erdvės moterims, ir neįpareigojančios poilsiavietės šeimoms, ir pažinčių bei atsitiktinių seksualinių santykių vietos. Jose sutinkamos plačios jausmų amplitudės pastebimos ir kūrinių siužetuose. Tai ir nerimas dėl savo bei aplinkinių apnuogintų kūnų, jaučiamas estų dailininko Varmo Pirko nutapytame jaunuolio, nepritampančio prie kolektyvinių linksmybių, portrete „Vasaros atostogos“. Ir gaivališkumas, pastebimas latvių menininko Konstantino Zhukovo fotografijose. Ir greta smėlio pilių stovinčių nuogų vyrų pasididžiavimas, užfiksuotas Virgilijaus Šontos nuotraukose. Paplūdimys – lyg nevaržomos visuomenės miniatiūra, atsipalaidavusios visuomenės, leidžiančios sau mėgautis malonumais šiek tiek labiau nei įprastai. 

Gyvename be geismo, kol jo nejaučiame, panašiai kaip ir be nugaros, kol jos neskauda. Todėl susitikimai su savo paties kūnu neretai nustebina. Amžinoje subjekto ir objekto priešpriešoje nutarta, kad objektyvizuoti žmogų amoralu dar ir todėl, kad visi siekiame to paties idealo, net jei, laikotarpiui ir santvarkai besikeičiant, jo charakteristikos kito. Taip save tapatinant su idealu, o mylimąjį – su savimi, erotika užgniaužiama. Tai patvirtina ir ekspozicijoje matomi porų romantinius santykius vaizduojantys paveikslai. Juose kūnai nesiliečia, jie įpareigoti neteikti malonumo, yra kupini pakylėtos nejaukos, negalinčios racionaliai paaiškinti poreikio suartėti. Filosofas Byung-Chul Han knygoje „Eroso agonijos“ kalba apie pastaruoju metu pastebimą meilės krizę, kurią ir iššaukė nykstanti riba tarp objekto bei subjekto. Į pasiekimus orientuotas subjektas visų pirma siekia visapusiško  išsipildymo. Individai, trokštantys to paties idealo, praradę savo kitybę, praranda ir galimybę būti kitu, kaip romantiniu objektu. Han kalba apie sėkmės depresijos reiškinį, kuriame pasiekimų subjektas grimzta į save ir savyje paskęsta be jokio intereso objektui. Tai ne šiaip susvetimėjimas, o eroso pabaiga. Dirbtinio apvaisinimo, seksualizuoto dirbtinio intelekto, lengvai prieinamos pornografijos, mechaniškos masturbacijos ir dar greitesnės ejakuliacijos laikotarpyje santykiai tarp to ir kito pradedami suvokti kaip nereikalingi, nes visas socialines ir ekonomines funkcijas galime išsipildyti patys, o kitas tai tik patvirtina. Tačiau artimos mėgavimosi ir gėrėjimosi kategorijos, be paliovos liečiančios viena kitą ir per mūsų kūnus užgimstančios dvasioje, yra visapusiško išsipildymo dalis. Tam parodoje antrina ir pirmieji vaizduojamosios erotikos radiniai: Violetos Bubelytės autoportretai bei Ly Lestberg sakralios kūnų fotografijos, suteikiančios galimybę mėgautis estetizuotų aktų grožiu. Taip pat Snieguolės Michelkevičiūtės-Masevičienės vyrų aktų fotografijos, leidžiančios tiesiog gėrėtis kūno erotiškumu, be triumfuojančių idealų pozų. Parodoje mus pasitinka ir fotografo, vieno žymiausių erotikos albumų „Žydėjimas“ autoriaus Romualdo Rakausko pastebėjimas, kad kaimo žmonėms žydėjimas yra didžiausias darbymetis. Taigi, norint gėrėtis žiedais, kaip ir kūnais, reikia turėti galimybę atsitraukti nuo ekonominių funkcijų. Kaip ir norint patirti gėrėjimosi malonumą, prilygstantį moraliniams idealams, reikia brangaus laiko.

Tiršta kūrinių ir klampi kontekstų paroda bei joje sumišęs kūrinių laikas, pabrėžiantis amžiną kūno ir seksualumo reprezentacijos problematiką regione, norėjo parodyti viską. Pagrindinis kuratorių teiginys, kad „kova už politinę laisvę savaime negarantuoja socialinės ir seksualinės laisvės, lygios teisės į malonumą, saugumą ir meilę“, – dar labiau sustiprino kūrinių aktualumą. Paroda iškėlė esminį klausimą „kaip galėtume praktikuoti intymumą, fantazuoti bei kurti santykius kitaip?“ Per rūpestingą fotografių Janinos Sabaliauskaitės, Vėros Šleivytės ir kitų menininkių/ų kūrybinę praktiką bei kuratorines prieigas parodoje kreivumas (angl. queerness) naudojamas ne tik kaip kritinis žvilgsnis. Tai – ir siūloma mitologizuota  pažeidžiamo žmogaus alternatyva. Jei mes, kaip ir mūsų kūnai, toliau būsime suvokiami per atliekamas mechanines funkcijas, tarp jų ir ekonomines, ar mums užteks jėgų, ir kiek pastangų prireiks norint išpildyti jas visas? Kad dviese taptum vienu, turi jausti poreikį kitam žmogui, taigi, pripažinti savo neišsipildymą. Pažeidžiamume, toje tuščioje kreivės erdvėje, užgimsta gėrėjimosi abiem galimybė.

The post Kaip man su Tavimi gera. Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ MO muziejuje appeared first on artnews.lt.

Kauno menininkų namai pristato trečiąją „Nepadorūs vakarai“ dalį – BMW. Balandžio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. KMN galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) įvyks pirmosios programos grupinės parodos „Sparta“  atidarymas. Parodoje dalyvauja: Anna Orbaczewska, Adomas Danusevičius ir Augustė Vickūnaitė. 

Likurgas aiškiai pasakė, kad laimė yra drąsiųjų atlygis, o vargas – bailių. Mat kai kas nors kituose miestuose pasirodo esąs bailys, jam tenka tik bloga bailiojo reputacija, bet bailys eina į tas pačias viešąsias vietas kaip ir drąsieji, užima savo vietą ir dalyvauja fiziniuose pratimuose, kaip jam patinka. Tačiau Spartoje visi gėdintųsi priimti bailį kaip bičiulį ar priešininką imtynėse. Dažnai tokio žmogaus nesirenka, kai reikia žaisti komandos žaidimus su kamuoliu, o choruose jis nustumiamas į pačias gėdingiausias pozicijas.

Xen. Lac. 9.3–5, cf. Nicolaus of Damascus FGrH 90 F103 Z144.12

Daugelis Spartos varžybų – tiek politinio, tiek sportinio pobūdžio – turėjo ritualinį pobūdį ir veikė kaip performatyvios ideologinės priemonės. Tokios ritualizuotos praktikos suteikė veiksmams simbolinę reikšmę, kuri lengvai virsdavo tikėjimo sistemomis, padedančiomis legitimuoti bendruomenę ir jos veiklą.

Gausios vyrų varžybos Spartoje gali būti suprantamos kaip socialinės kontrolės priemonės, skirtos viešai įtvirtinti ir palaikyti vyriško meistriškumo idealus. Šių normų nepaisymas galėjo lemti pilietinių teisių atėmimą.

Paroda  „Sparta“ – apie bailius kaip pralaimėtojus, jų reprezentacijos formas ir trapumą. Ką reiškia būti bailiu, pralaimėtoju, kuris neturi ką prarasti? Kaip atrodo pralaimėjęs kūnas? Abstraktus, fragmentiškas, keistas, karikatūriškas, moteriškas? Kaip skambėtų pralaimėtojų garso takelis? Niūrus, trūkinėjantis, čaižus, o gal sovietinis? Kiek žodžių ir vardų turima pralaimėjusiam apibūdinti, o kiek yra pralaimėjimo jaustukų?

Būū, fui, meh, nu, ojej…švilpimas.

Trečiosios projekto dalies „Nepadorūs vakarai. BMW“ tikslas – analizuoti 10-tojo deš. (ir ne tik) vyriškumo aspektus, atskleisti jų poveikį ir iššūkius, su kuriais susidūrė ir susiduria visuomenė Lietuvoje. Pasitelkę A. Tereškino 2004 m. studiją „Vyrai, vyriškumo formos ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje“, 2025 m. projekto „Nepadorūs vakarai. BMW“ programoje išskirsime tokias dalis kaip abstrakcija, hierarchija ir kūnas. Projekto BMW pavadinimo dalis remiasi Raimundo Malašausko Vilniuje 2005 m. ŠMC kuruotos Baltijos trienalės pavadinimu Black Market Worlds bei akivaizdžiu iki šiol išlikusiu prestižinio vyriškumo simboliu – automobilio BMW firminio ženklo reikšme.

Parodą kuruoja Agnė Bagdžiūnaitė

Parodos architektė Gabrielė Černiavskaja 

Parodos technikė Laura Skučaitė

Projekto vizuali komunikacija Kornelijos Zizaitės

Projektą „Nepadorūs vakarai. BMW“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 

The post Grupinė paroda „Sparta“ Kauno menininkų namuose appeared first on artnews.lt.

Iki gegužės 22 d. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veikia grupinė paroda „Sparta“.

Paroda „Sparta“ – apie bailius kaip pralaimėtojus, jų reprezentacijos formas ir trapumą. Ką reiškia būti bailiu, pralaimėtoju, kuris neturi ką prarasti? Kaip atrodo pralaimėjęs kūnas? Abstraktus, fragmentiškas, keistas, karikatūriškas, moteriškas? Kaip skambėtų pralaimėtojų garso takelis? Niūrus, trūkinėjantis, čaižus, o gal sovietinis? Kiek žodžių ir vardų turima pralaimėjusiam apibūdinti, o kiek pralaimėjimo jaustukų?

Būū, fui, meh, nu, ojej… švilpimas. 

Architektės Gabrielės Černiavskajos sukurta parodos architektūra primenanti juodo automobilio salono paneles apgaubia parodos kūrinius suvaržytomis apgaulingomis klostėmis. Dauguma kūrinių įterpti, gal vos matomi, sunkiai apčiuopiami. Tačiau santykiai tarp parodos kūrinių yra gana lygūs, jie visi per daug subtilūs, kad išsiskirtų iš aplinkos, kad varžytųsi tarpusavyje. Visi parodos kūriniai vieningai kalba apie sudėtingą santykį su hierarchija, patriarchato įsteigta sistema.

Menininkei Annai Orbaczewskai svarbu kaligrafiškai ir lakoniškai pateikti savo santykį ne tik su vyriškumu, bet ir bendrai su aplinka. Menininkės kūriniai tai tarsi vizualios patarlės, posakiai, kurie neegzistuoja liaudies išmintyje, bet, o gal, turėtų? Adomas Danusevičius pasitelkia keramikines minkštas formas tam, kad aiškios ribos kaip skirties tarp moteriško ir vyriško nebeliktų – tai ir vėl pasiūlymas įsivaizduoti nevienalytį pasaulį, kuriame viena forma nedominuoja ir nebando užvaldyti. Tuo tarpu garso menininkės Augustės Vickūnaitės specialiai parodai sukurtas garso kūrinys sugrąžina į parodos aplinką. Tai neatpažįstamas 10-tojo dešimtmečio garso takelis, ilgai grojęs stovint Aleksoto panoramos aikštelėje. Augustė išverčia tam laikmečiui būdingą agresiją, ją apnuogina, susitelkdama į širdies ritmą primenantį atgarsį.

Grupinės parodos pavadinimas „Sparta“ iš tiesų nurodo ne tik į Antikinės Graikijos polį Spartą, bet ir kaitos spartą. Kaip greitai viskas keitėsi 10-tuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, kaip smarkiai tos kaitos buvo geidžiama. Geismas kontroliuoti, užvaldyti labai greitai virto smurtu, paremtu jėga. Tokiu būdu greitai atsiranda laimėtojai ir pralaimėtojai. Pralaimėjimo momentas yra labai svarbus, kai kalbame apie vyriškumą. 

Parodą kuruoja: Agnė Bagdžiūnaitė
Parodos architektė: Gabrielė Černiavskaja
Parodos technikė: Laura Skučaitė
Projekto vizuali komunikacija: Kornelija Zizaitė

Projektą „Nepadorūs vakarai. BMW“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Fotografijos: Lukas Mykolaitis

The post Grupinė paroda „Sparta“ Kauno menininkų namuose appeared first on artnews.lt.